Sekmadienio vakaro Corpus Domini - Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės šv. Mišių, aukotų popiežiškojoje šv. Jono Laterane bazilikoje, homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie tai, kad Eucharistija yra atminties sakramentas, o atmintis, atsiminimas yra esminė asmeninio ir bendruomeninio tikėjimo dalis.
„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas“; „Tai darykite mano atminimui“; „Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų“, citavo Šventojo Rašto eilutes, kuriose kartojasi atminties motyvas, Šventasis Tėvas. „Gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ yra atminties sakramentas, primenantis realiu ir paliečiamu būdu Dievo meilės mums istoriją.
„Atsimink“, sako Dievo žodis kiekvienam iš mūsų. Atsiminti tikėjimui yra tai, kas vanduo augalui. Be atminties tikėjimas negali augti. Atmintis yra svarbi, nes leidžia likti meilėje, nešiotis meilę širdyje, nepamiršti, jog esame mylimi.
Ir vis tik šiandien šis mums Viešpaties duotas unikalus sugebėjimas yra nusilpęs. Kasdieniame skubėjime jaučiamės užversti įvykiais ir žmonėmis. Ieškodami naujienų paskubomis verčiame puslapius, tačiau jie nepalieka atsiminimų. Taip, deginant atsiminimus ir liekant akimirkoje, rizikuojama likti paviršiuje, vienas kitą keičiančių dalykų sraute, be gylio, be pločio, kuris mums primintų kas esame ir kur einame. Išorinis gyvenimas tampa fragmentuotas, o vidinis sustingęs.
Eucharistijoje Viešpats, „gyvoji duona“, yra nuolankus maistas, kuris gydo mūsų atmintį, sergančią skubėjimu. Eucharistija primena Dievo meilę mums ir tai, kad Dievas yra mūsų stiprybė ir mūsų atrama. Eucharistinis priminimas – ne abstraktus, ne žodinis – mums yra gyvas ir guodžiantis Dievo meilės ženklas. Eucharistijoje sudėti Jėzaus žodžiai ir veiksmai, jo Velykų skonis, jo Dvasios kvapas. Ją priimant į širdį įsispaudžia tikrumas, kad esame jo mylimi.
Eucharistijos mumyse lipdoma atmintis yra dėkinga, nes atpažinome save kaip mylimus ir Tėvo pamaitintus vaikus. Tai išlaisvinanti atmintis, nes Jėzaus meilė yra atlaidi, gydanti praeities žaizdas, ištvertų ir gautų nuoskaudų atsiminimą. Tai kantri ir drąsinanti atmintis, nes žinome, kad priešiškumuose Jėzaus Dvasia išlieka su mumis, kad Viešpats su mumis ir sunkiausiame kelyje.
Eucharistija taip pat primena, kad nesame atskiri, bet esame kartu, kaip kūnas. Jėzus mus sukviečia, kad kartu jį priimtume ir dalintumėmės. Eucharistija nėra sakramentas „tik man“, bet mums, Dievo tautai. Dėlto Eucharistija yra ir vienybės sakramentas, vienybė yra Eucharistijos šerdyje, ji gydo ambiciją užvaldyti kitus, pasiimti viską sau, skleisti nesantaiką ir kritiką. Eucharistija moko džiaugtis, mylėti be varžybų, pavydo ir apkalbų.
„Dalyvaudami Eucharistijoje šloviname ir dėkojame Viešpačiui už šią aukščiausią dovaną: gyvąją savo meilės atmintį, kuri iš mūsų lipdo vieną kūną ir veda vienybėn“, - sakė popiežius Pranciškus, užbaigdamas Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės homiliją.
*
Po šv. Mišių jų dalyviai ėjo tradicinėje procesijoje nuo šv. Jono Laterane bazilikos iki Marijos Didžiosios bazilikos, kurias skiria apie pusantro kilometro kelias. Procesijos priešakyje buvo nešamas Švenčiausias Sakramentas, kuriuo, procesijai pasibaigus, popiežius Pranciškus visus palaimino. (Vatikano radijas)
